Vaikų ligoninės gydytojas gastroenterologas doc. dr. Vaidotas Urbonas: „Labiausiai gydo žodis“
Žmones gydo ne vien tabletės, bet ir pokalbis su gydytoju. Todėl reikia sudaryti gydytojui galimybę pakalbėti su pacientais ar jų tėveliais tiek, kiek reikia, tuo įsitikinęs Santaros klinikų Vaikų ligoninėje dirbantis biomedicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas, gydytojas vaikų gastroenterologas Vaidotas Urbonas.
Gerb. daktare, tuo metu, kai medikai išsakė visuomenei ir valdžiai savo profesinius skaudulius, šalies valdžia parodė dėmesį medikams padėkos raštais. Ministras Pirmininkas Vyriausybės vardu padėkojo Jums už svarbų ir neįkainojamą indėlį į Lietuvos sveikatos sritį, už pasiaukojamą darbą ir drąsą rizikuoti tada, kai netenkama vilties. Kaip jautėtės gavęs Vyriausybės įvertinimą?
Kaip visada sakau, jeigu valstybė ar darbdavys neturi pinigų, tai yra kita labai pigi, tiksliau – nieko nekainuojanti priemonė darbuotojo nuotaikai pakelti – įteikti raštą ar medalį, ar kaip nors kitaip pagirti. Tokie dalykai bet kuriam žmogui yra malonūs, kad ir kaip bandytume tai neigti. Dauguma į tai atsako: „Malonu, ačiū.“ Yra, žinoma, ir tokių, kurie sako, kad jiems nereikia, bet, manyčiau, tai yra tam tikra poza. Man yra smagu gauti tokį įvertinimą.
Ministro Pirmininko įteiktame padėkos rašte sakoma: „Vedami pašaukimo ir ryžto, Jūs gelbėjate mažiausiųjų gyvybes ir dovanojate galimybę šeimoms laimingai gyventi.“ Ar ilgai ieškojote savo pašaukimo?
Jaunam žmogui dažnai būna sunku apsispręsti, neretai paskatina ir tėvai. Ne paskutinis argumentas buvo ir tas, kad tai – prestižinė profesija. Ne mažiau motyvavo ir noras padėti žmonėms. Būdamas jaunas galvodavau apie tai, kad būdamas daktaru galėčiau žmonėms, turintiems fizinių trūkumų, padėti tapti gražesniems. Medicina man buvo įdomi sritis. Be to, buvau profesionalus sportininkas, kuris, kaip ir pridera sportininkui, visada nori būti pirmas – dėl to dirbi, dėl to stengiesi.
Esate vienas iš nedaugelio gydytojų, nevengiantis ilgiau pakalbėti su pacientų tėveliais, paaiškinti jiems tai, kas neaišku. Tačiau kaip rasti aukso vidurį: skirti laiko tiek, kiek reikia, bet išvengti eilių prie gydytojų kabinetų?
Man pats baisiausias dalykas medicinoje ir dabartinės Sveikatos apsaugos ministerijos darbe, kada einama visiškai ne ta kryptimi, kada turi priimti ligonį per tam tikrą apibrėžtą laiką – skirti jam 12 minučių. Įsivaizduoju save kaip ligonį: ateinu pas daktarą, kuris turi su manimi laiko pasikalbėti 3–5 minutes. Tai yra tragedija. Tie, kurie nustato tokią tvarką, parodo visišką medicinos neišmanymą. Nes atėjęs pas daktarą žmogus nori išgyti, o žmogų gydo ne tik tabletės – labiausiai gydo žodis. Jei neišklausei ligonio, nepasakei jam reikalingų žodžių pats, tai praktiškai turi neigiamą rezultatą, ir toks žmogus eis pas tave trečią ir dešimtą kartą ir greičiausiai vis tiek nusivils. Tai žinodamas neretai ir vėluoju, nes, jei matau, kad reikia, vienam ligoniui skiriu ir pusvalandį, ir valandą, kalbuosi su juo po darbo. Visada pagalvoju, kaip jausčiausi ligonio vietoje ir ko tikėčiausi iš gydytojo. Prisimenu pirmąją savo stažuotę Švedijoje 1990 metais. Didžiausią įspūdį paliko po pusę valandos su paciento tėvais bendraujantys gydytojai. Jie prieina prie ligonio, paglosto galvą, pasako: „O, šiandien atrodai geriau!“ Mes buvome mokomi paklausyti ligonio plaučius, širdį ir išeiti iš palatos. Švedai daro visiškai kitaip nei daugelis mūsų gydytojų.
Individualizuota medicina. Ar einant šia kryptimi vis dar reikės kalbėtis su pacientais?
Ligonis ar jo tėvai turi begalę klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Nes dauguma nesusipratimų, skundų kyla iš to, kad kažkas ko nors nepaaiškina. Todėl laiko ribojimas, kai vienam ligoniui tenka skirti keliolika minučių, yra labai žalingas sprendimas – tai yra medicinos pavertimas amatu. Tarsi tai būtų tas pats, kas sureguliuoti troleibuso grafiką – per kiek minučių turi pasiekti vieną ar kitą stotelę. O juk sveikata yra brangiausias turtas, tad, nors ir reikia taupyti, bet ne tiek beprotiškai. Mes atlikome tyrimą, kiek gydytojui reikia laiko, kad išpildytų visas jam priskirtas rekomendacijas. Pasirodo, kad tam reikia ne mažiau kaip 30–40 minučių. Laikas ir gydytojo gebėjimas išklausyti ligonį – būtent išklausyti – yra labai svarbu, ypač turint galvoje, kad mes siekiame individualizuotos medicinos ir žinome, kad kiekvienas ligonis yra skirtingas. Dėl to kiekvienas turi būti gydomas skirtingai, jam taikoma skirtinga diagnostika. Valstybė turėtų įvertinti gydytojų poreikį, skirtingų medicinos specializacijų poreikį ir koks jis bus po 10 metų. Tačiau pas mus vis daugiau funkcijų kraunama šeimos gydytojui – jis yra vienintelis gydytojas, kuris turi viską mokėti, viską žinoti, nors tai nėra įmanoma. Jei mums per brangu turėti daugiau gydytojų, tai bent jau juos palaikytume morališkai, o ne kurtume tokius neadekvačius įsakymus.
Be viso kito dar esate gydytojas, daug dėmesio skiriantis švietimui, sveikos gyvensenos praktikos sklaidai. Sakoma, kad ateities medicina bus pagrįsta ir didesniu dėmesiu ligų profilaktikai. Tačiau tų 12 minučių praktika tą ateitį gali gerokai atitolinti…
Be abejo. Neseniai skaičiau pranešimą konferencijoje apie nutukimo problematiką. Šiai problemai spręsti reikia viso komplekso priemonių – taisyklinga mityba, fizinis aktyvumas, gyvenimo būdo pokyčiai, o tik paskui – tabletės. Tuo tarpu mes skiriame gydymą, kuris kainuoja 300 tūkst. eurų metams vien tam, kad tas ligonis truputį daugiau pakeltų koją nei tada, jei jis tokių vaistų negautų. Jei neturime pinigų, kodėl turėtume švaistyti lėšas neefektyviam gydymui? Esu Lietuvos vaikų gastroenterologų ir mitybos draugijos narys, ir tai reiškia, kad aš, kaip ir kiti gastroenterologai, turiu žinių ne vien apie tabletes. Tačiau nereiškia, kad turėdami šių žinių mes, gydytojai, dar turime laiko jas panaudoti.
Kur išeitis?
Manau, kad vietoje šeimos gydytojų turėtų būti trys grupės gydytojų – vaikų, suaugusiųjų ir vyresnio amžiaus žmonėms skirti specialistai. Nes visos šios grupės pasižymi skirtingais poreikiais, serga kitokiomis ligomis. Deja, ministerijai tai joks argumentas. Sakoma: taip buvo prieš 30 metų. Bet juk tada ir kompiuterių nebuvo. Ar turėtume gyventi be kompiuterių? Vienam ligoniui, vaikui, kurį suaugusiųjų gydytojai gydė aštuonerius metus, labai retą kepenų ligą nustačiau per 15 sekundžių. Užteko poros klausimų, vėliau tai patvirtino ir genetiniai tyrimai. Tokias ligas padeda nustatyti specializacija, domėjimasis būtent to amžiaus pacientų susirgimais. Todėl esu įsitikinęs, kad pirminiame lygmenyje ligoniai būtų paskirstyti, kaip ir Vokietijoje. Dabar šeimos gydytojai sugaišta labai daug laiko siųsdami ligonius pas specialistus, tam išleidžiama labai daug pinigų. Bet jei pirminio lygmens gydytojas daugiau žinotų, jis nesiųstų ligonio pas kitą daktarą. O kad jis daugiau žinotų, nereikia ant jo galvos užkrauti visos medicinos, bet deleguoti jam tik tam tikrą medicinos dalį. Estai vaikų pirminės priežiūros sunaikinimą šiandien įvardija kaip vieną iš blogiausių savo darbų sveikatos apsaugos srityje, nes tai, kas sunaikinta, dabar labai sunku atkurti. O kad tai buvo blogas žingsnis, rodo ir moksliniai tyrimai.
Tai koks gi modelis geriausias mūsų šaliai? Kur rastume pavyzdį?
Lietuvoje viena didžiausių kliūčių yra ta, kad visi bijo kurti – geriausiu atveju tik kopijuoja kieno nors modelį, nesusimąstydami, kam tas modelis buvo sukurtas, kaip jis veikia. Ir nesakau, kad mūsų šeimos daktarai blogai gydo vaikus – sakau tik, kad jie, vargšai, nebespėja. Ir blogai, kad pinigai iššvaistomi ten, kur nereikia. O atsakymas, kaip panaikinti kyšininkavimą, mano būtų gal kiek eretiškas: visose sveikatos apsaugos srityse įveskime tą pačią sistemą, pagal kurią veikia privačios odontologijos ir kitos sveikatos paslaugų įmonės. Juk odontologui, kai jam susimoki už gydymą, neneši kyšio. Atvirai sakant, tai vadinu erezija, nes tikrai nesinori medicinos paversti bizniu. Aš pats studentams sakau, kad medikas apskritai neturėtų gauti pinigų, tačiau, turėtų galimybę gauti veltui ką tik nori, pavyzdžiui, parodęs kortelę, kad jis yra gydytojas. Aišku tai utopija, bet tai esmė: sveikata ir biznis du morališkai nesuderinami dalykai. Nes pinigai medicinoje yra baisu. Įsitikinau tuo stažuodamasis JAV ir Europos šalyse. Prisimenu, kokį šoką patyriau, kai teko lėktuvu gabenti sunkios būklės kraujuojantį vaiką transplantacijai. Belgai jo nepriėmė tol, kol Sveikatos apsaugos ministerija nepervedė pinigų.
Du vaikus užauginęs gydytojas į klausimą, ar jam pavyko suformuoti tinkamus jų mitybos įpročius, atsako, kad „ne visai“. Ir prisipažįsta: pasirinkti gastroenterologiją jį paskatino ir silpnoji jo šeimos narių sritis – jautri virškinimo sistema. Dėl to jis pratino savo vaikus valgyti košes, neužmiršti suvalgyti pusryčių, tačiau košė jiems netapo puikiu patiekalu. Jis kalba atvirai: sunku pakeisti požiūrį, nes skanus maistas dažniausiai nėra sveikas. Gydytojo vaikai tėvo profesinį autoritetą, tiesa, vertina ir patarimais naudotis nevengia. „Vis dėlto stengiuosi“, – prisipažįsta doc. dr. V. Urbonas.
Kristina Jugulytė
Santaros žinios
