Auklėtojoms mažieji pacientai patiki baimes, nuoskaudas ir paslaptis

Ne kiekvienas žino, kad be operacinių. palatų, procedūrų kabinetų ir slaugytojų postų Vaikų ligoninėje yra ir septyni žaidimų kambariai, kuriuose su vaikais žaidžia, juos ugdo ir jų mažus rūpesčius išklauso vaikų žaidimų kambario auklėtojos. Su dviem iš jų – dvidešimt septynerius metus ligoninėje dirbančia Ale Kabac ir jos kolege Aušra Šalkute kalbamės apie šios profesijos iššūkius ir džiaugsmus.

Kuo skiriasi auklėtojos darbas ligoninėje ir, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje?

Kabac: Tai yra beveik nepalyginami dalykai. Darželyje, mokykloje, susipažinti tenka tik vieną kartą, vėliau diena ir jos darbai teka pagal numatytą planą. Čia, ligoninėje, kiekviena diena prasideda nuo naujų pažinčių. Auklėtojos eina į palatas pas mažuosius pacientus, sveikinasi, susipažįsta, bando išsiaiškinti, ką vaikas mėgsta, kaip jaučiasi ir kviečia ateiti į žaidimų kambarį. Jei vaikas negali keltis iš lovos, paklausiame, ką jis mėgsta ir mėginame pasiūlyti jam veiklos, kuri džiugintų – knygų, stalo žaidimų, darbelių…

Reta darželio auklėtoja, matyt, sutiktų ateiti į tokią mišrią grupę, kurioje – ir visai maži kūdikiai, ir ikimokyklinukai, ir paaugliai, ir jau visai suaugę 17-18 m. jaunuoliai. Negana to, vos susipažinus ir susidraugavus su vaiku, jis jau yra išrašomas ir ateina metas formuoti naują grupę.

Būna, kad vakare po darbo važiuoju namo ir mąstau – ką gi aš šiandien apčiuopiamo nuveikiau? Atrodo ir ten bėgai, ir ten, o rezultato kaip ir nėra. Tačiau tuomet prisimeni mažųjų šypsenas, po skausmingų procedūrų nudžiūvusias ašaras, patikėtą paslaptį ir darsyk įsitikini, kad ne visi rezultatai yra apčiuopiami.

Ar sudėtinga yra surasti bendrą kalbą su vaikais ir paaugliais, kuriuos matote pirmą kartą?

Šalkutė: Kai prieš dvejus metus pradėjau dirbti šį darbą, galvojau, kad, greičiausiai, bus labai sunku. Tačiau realybėje paaiškėjo, kad pasitelkus išmintį, žaismingumą ir pozityvų nusiteikimą, rasti bendrą kalbą galima beveik su kiekvienu vaiku ir paaugliu. Per dvejus darbo metus tik vienos merginos nepavyko įkalbinti prisijungti prie bendros žaidimų kambario veiklos ar bent pasiimti kokio nors užsiėmimo į palatą. Visais kitais atvejais, jeigu vaiką pavyko įkalbinti užsukti į žaidimų kambarį pirmą kartą, kitą dieną jis jau ateis pats ir dar palatos draugą atsives. Būna, kad jau septintą ryto, kai atidaromos durys, laukia žaidimų pasiilgusių vaikų eilė.

Užsienyje ligoninėse dirbantys žaidimų terapeutai – jūsų kolegos?

Kabac: Kai prieš kelis mūsų ligoninės grupė specialistų lankėsi Švedijos Astridos Lindgren vaikų ligoninėje, susipažino su žaidimų terapeutų darbu iš arti. Paaiškėjo, kad jis labai panašus į mūsų – žaidimų terapeutai su vaikais žaidžia „ligoninę“, mėgina su humoru ir be baimės pažiūrėti į traumas, ligoninėje atliekamas procedūras. Jie yra tie žmonės, kurie turi psichologinių žinių, kaip vaiką nuraminti ir jo patirtį ligoninėje paversti kiek įmanoma malonesne.

Šalkutė: Ir mes čia, Lietuvoje, su vaikais žaidžiame „ligoninę“, turime specialias lėles, greitosios pagalbos automobilį, mažas lašelines, kurias statome lėlėms. Be to, papildome ergoterapeutų darbą, nes darome smulkius darbelius iš karoliukų, popieriaus, odos, beržo tošies… Kasdien išklausome paslapčių ir motyvuojame vaikus neliūdėti dėl fizinių netobulumų, nepasiduoti blogoms mintims. Gaila tik, kad žaidimų terapeuto specialybės nėra tarp Lietuvos sveikatos darbuotojų, tad mes negalime vadintis šiuo skambiu vardu ir pretenduoti į sveikatos sektoriaus darbuotojų atlyginimą. Žinoma, džiugu, kad ligoninės vadovybė supranta tokių specialistų būtinybę ir skiria vidinių lėšų šiems darbuotojams išlaikyti.

Iš kur semiatės idėjų įvairiems darbeliams, kitiems užsiėmimams?

Kabac: Daug išmokstame iš pas mus užsukančių savanorių – kartą per savaitę vyksta Amatų gildijos organizuojami darbeliai, į svečius reguliariai atvažiuoja ir vaikams užsiėmimus veda grafikė Kristina Norvilaitė, dailininkas Ignas Dzedulionis ir kiti.

Iš jų pasimokę, darome darbelius su vaikais ir kitomis dienomis. Vaikai nudžiunga, kad padarytus darbelius gali padovanoti draugams ar parsivežti namo. Likusius dovanojame ligoninės svečiams, taip pat parduodame jau tradicija tapusioje Vaikų ligoninės Kaziuko mugėje.

Kas smagiausia Jūsų darbe?

Šalkutė: Gera kasdien jausti, kad esi reikalingas. Mes dirbame tarsi ramybės oazėje – tokioje ligoninės vietoje, kur nevyksta procedūros, nėra gąsdinančių įrengimų. Atrodo, kad net ir skausmas, jei toks buvo, pasilieka už šio kambario durų.

Kabac: Smagiausia man matyti, kaip vaikai užsimiršta. Tą akimirką, kai įsijaučia į žaidimą ar kruopščiai atliekamą darbą, jie pamiršta sugipsuotas kojas, kitas bėdas ir pasineria į kūrybos džiaugsmą. Dar smagu matyti, kaip vaikai susidraugauja. O kartais ir pačios susidraugaujame su tais pacientais, kurie atvažiuoja gydytis reguliariai, pakartoti procedūrų. Pavyzdžiui, viena mergaitė gydėsi šiame skyriuje dešimt metų. Ir dabar, gydymui pasibaigus, ji dukart per metus atvažiuoja manęs aplankyti, atveža vaikams dovanų: knygų, žaislų, kanceliarinių priemonių darbeliams.

 

Ir, žinoma, gera girdėti, kai vaikai išvažiuodami sako, kad ilgėsis auklėtojos ir žaidimų kambario. Vadinasi, ne veltui stengtasi ir dirbta, kuriant erdvę, kuo panašesnę į namus.

Santaros žinios

Nuotr.  Auklėtojos A. Šalkutė ir A. Kabac