Prof. dr. Rimantė Čerkauskienė: „Negalima būti truputį gydytoju“

Vaikų gydytojai turi būti detektyvai: juk mažieji pacientai dažniausiai nepapasakoja, ką jaučia ar kas jiems negerai. Daugelis jų tampa sunkių, lėtinėmis ligomis sergančių pacientų šeimos nariais. Ar visada tai įvertiname? Viena aišku – valstybė to įvertinti vis dar nėra pajėgi. Apie pediatro profesijos iššūkius – pokalbyje su pediatre, gydytoja vaikų nefrologe, Santaros klinikų Vaikų ligoninės Vaikų retų ligų koordinavimo centro vadove prof. dr. Rimante Čerkauskiene.

 

Įteikta Vyriausybės padėka

Profesorė dr. R. Čerkauskienė – daugelio sunkiomis inkstų ligomis sergančių vaikų ir jų tėvelių numylėtinė. Medikus vertinančiuose interneto forumuose nuoširdžių padėkų šiai medikei netrūksta. Spalio 24 dieną gydytoja sulaukė ir šalies Premjero padėkos rašto už indėlį į vaikų organų transplantacijos organizavimą ir pacientų priežiūrą.

„Iš pradžių tai buvo mažos mergaitės svajonė tapti gydytoja. Kai pirmoje klasėje mokytoja liepė mums parašyti, kuo norime būti, parašiau, kad noriu būti gydytoja“, – prisimena prof. dr. R. Čerkauskienė.

Jos žodžiais tariant, visada buvo įdomu „įlįsti į žmogaus organizmą ir sužinoti, kas ten vyksta“ – ir kuo toliau, tuo labiau. Mokykloje biologija buvo jos mėgstamiausia disciplina. Požiūrį į profesiją, santykį su aplinka ji atsinešė iš savo šeimos. „Buvome mokomi suprasti, atjausti žmogų. Visą gyvenimą mane lydi pedagogės mamos žodžiai: „Vaikeli, jeigu gali padėti žmonėms, tai ir padėk“. Tai labai svarbu gydytojo profesijai. Todėl visą gyvenimą noriu padėti iš tikrųjų, ne formaliai“, – sako profesorė.

2012 metais įkurto Vaikų retų ligų koordinavimo centro vadove prof. dr. R. Čerkauskienė tapo natūraliai – nuolat susidurdama su retomis inkstų ligomis, vis labiau jomis domėjosi, kaupė žinias ir patirtį. Iš pradžių stažavosi Vokietijoje, su pertraukomis daugiau kaip pusę metų praleido Hanoverio vaikų inkstų ir metabolinių ligų centre, vėliau Rostoko universiteto, Berlyno Charite   vaikų nefrologijos centruose. Gydytoja buvo  2011-2012 metais kuriamo Nacionalinio veiklos, susijusios su retomis ligomis plano darbo grupės narė, o nuo 2013 m. –  Veiklos, susijusios su retomis ligomis koordinavimo komisijos narė prie SAM. „Malonu, kad  Vaikų ligoninės administracija manimi tikėjo, kviesdama kurti, o vėliau ir vadovauti šiam centrui“, –  sako profesorė.

Prisimena ir suaugę

„Mano specialybė yra nepaprastai įdomi. Kai man stojant buvo siūloma rinktis suaugusiųjų medicinos specialybę, pasakiau, kad noriu dirbti tik su vaikais. Kai eini koridoriumi ir priešais ištiestomis rankomis atbėga vaikiukas ir tave apsikabina ar nori atsisėsti tau ant kelių, atrodo, dėl tų vaikų galėtum padaryti bet ką“, – sako prof. dr. R. Čerkauskienė.

Nors su vaikais dirbti gerokai sunkiau, čia tenka išmokti būti įvairaus vaiko amžiaus tarpsnių psichologu, profesorė savo specialybės nekeistų į jokią kitą. Didžiulis džiaugsmas jai – gebėti teisingai nustatyti vaikui ligą ir jam padėti. Tačiau tuo pačiu metu yra ir rūpestis – kad jam išaugus vaikišką amžių toks pacientas būtų perduotas „į tinkamas rankas“ – kad jį gydytų supratingas, atsakingas, atidus profesionalas. Juolab, kad tokie buvę pacientai profesorei sako: jūs, daktare, buvote kaip mama. Tai, pasak prof. dr. R. Čerkauskienės, nestebina, nes dažnai retos inkstų ligos prasideda nuo kūdikystės, o kartais naujagimio amžiuje ir tęsiasi iki pilnametystės, susidraugauji su visa paciento šeima, tampi tarsi jos nariu. Todėl ir jau suaugę dvidešimtmečiai, buvę profesorės pacientai, sveikina ją su Kalėdomis ir net su Motinos diena – parašo žinutę ar ateina su gėlių puokšte.

„Tuomet supranti, kad kažką padarei taip, kaip reikėjo – išliko ryšys“, – sako gydytoja.

Darbe neužtenka būti tik geram 

Matydama, kaip sunku būti gera gydytoja ir neįsitraukti iki galo, ji perspėja jaunus žmones: jei pasirinksite šią specialybę ir norėsite būti geri gydytojai, turėsite atsiduoti visa širdimi, visa siela: „Jūs turite būti tikrai tam pasiryžę. Negalima būti truputį gydytoju. Turi būti ir psichologu, ir guodėju. Man patinka toks požiūris: jei pasirenki darbą, kurį labai myli, tai jis tampa nebe darbu, o tavo gyvenimu.“

Ji taip pat pripažįsta: jei medikas nemokės atsiriboti, o vien tik verks kartu su pacientu ir jo tėvais, jis nebus pajėgus tam pacientui padėti. Negalima sugniužti net nesėkmės atveju, kai, nepaisant tavo pastangų, ligonio būklė tik blogėja. Ilgainiui būtina išmokti suvaldyti situaciją: išlikti ir jautriam, ir gebančiam blaiviai galvoti, priimti sprendimus.

„Mano poilsis – teigiamos emocijos. Kai pacientas sveiksta, kai jis dėkoja, parašo žinutę, įvertina tavo darbą. Be to, man labai padeda muzika. Mėgstame su šeima lankytis Operos ir baleto teatre, mums patinka klasikinė muzika. Namie pagroju pianinu savo malonumui, prieš užmigdama paimu į rankas gerą knygą. Pailsiu ir keliaudama per atostogas – tuo metu stengiuosi visiškai atsiriboti nuo savo profesinės veiklos, netikrinti elektroninio pašto, nors ne visada tai pavyksta. Pailsiu ir savo artimųjų rate – šeimos palaikymas, darnūs santykiai yra labai svarbūs dirbant gydytojos darbą. Ir dar pridėčiau – geras mikroklimatas darbe, draugiški, geranoriški kolegos. Mus supantis pasaulis turi būti sutvarkytas, jaukus – tai padeda išgyventi“, – sako prof. dr. R. Čerkauskienė.

Tenka būti detektyvais

Norint sėkmingai dirbti gydytojo darbą, reikia daug mokytis, domėtis, gilintis. Žinant, kokie dideli dabar gydytojų darbo krūviai, tai nėra labai paprasta. „Kartais jaunuosius kolegas raminu: visko dar bus, ir pakilimų, ir nusileidimų. Tačiau neretai guodžiu sakydama: žinokit, lengviau nebus“, – aiškina gydytoja. Ji nevengia paskatinti gabiausius studentus, ir nuolat priminti apie atsakomybę, būtinybę nuolat mokytis. Vaikų gydytojams tai ypač svarbu, nes maži vaikai negali gerai papasakoti, kaip jie jaučiasi. Pasitaiko situacijų, jog jie apskritai nieko nepasako.

„Jūs turite būti detektyvai“, – aiškina profesorė savo studentams.

Nors su vaikais dirbti tikrai nelengva, Santaros klinikose dirbančiam gydytojui tenka papildomas krūvis, čia suvažiuoja sunkiausi ir sudėtingiausi pacientai, kurių diagnostikai, gydymo metodams parinkti dažnai reikia pasukti galvą, daug gilintis, skaityti, organizuoti kolegų pasitarimus, o kartais kreiptis ir į užsienio ekspertus.

Šių laikų medicina vis labiau orientuota į pacientą, todėl vis daugiau laiko turi būti skiriama bendravimui su pacientais, jų tėveliais ir seneliais. Kalbant apie retas ligas, norisi, kad vaikų ligų ir šeimos gydytojai kuo anksčiau jas atpažintų, mokėtų prižiūrėti reta liga sergantįjį, todėl nemažai laiko tenka skirti rengiant konferencijas, seminarus, pokalbius apie retas ligas, o ir pačiam reikia nuolat tobulėti. Svajoju, kad visi reta liga sergantys vaikai ir jų šeimos kada nors galėtų džiaugtis tinkamai organizuota ir personalizuota priežiūra. Norisi suburti bendram tikslui kuo platesnį ratą suinteresuotų asmenų – pacientų asociacijas, medikus, mokytojus, socialinius darbuotojus, psichologus. Be to, dirbant universiteto ligoninėje, kuri yra ir jaunųjų gydytojų rengimo bazė, tenka dirbti pedagoginį darbą, ruoštis paskaitoms, seminarams. O kur dar mokslinis darbas, straipsniai…

Gydytojai ir medicina – jėga!

Netrukus po to, kai šalies Premjeras savo padėka įvertino dviejų Santaros klinikų gydytojų pediatrų darbą, šalies gydytojai pradėjo protesto akcijas, norėdami atkreipti dėmesį į sunkų medikų darbą ir neadekvatų atlygį.

„Visiškai  be egzaltacijos galėčiau pasakyti: norėtųsi, kad ir valstybė gydytojo darbą įvertintų adekvačiai. Vaikų gydytojai irgi norėtų, kad juos suprastų, nes juk net paprasčiausias kraujospūdžio pamatavimas judriam trejų metų vaikui nėra lengvas uždavinys – reikia jį nuraminti, reikia laiko ir pastangų“, – aiškina gydytoja.

„Nežinau, ar dar yra tokia specialybė, kuri yra tokia svarbi ir iš kurios tiek daug reikalaujama, tiek mažai mokant. Gydytojas kartais jaučiasi taip, tarsi iš jo tyčiotųsi – dėl to medikai ir sukilo, trūko jų kantrybė. Dažnai su  kolegomis aptariame savo stažuočių įspūdžius – Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos šalyse gydytojai gerbiami – gauna adekvatų atlyginimą, jiems sudarytos sąlygos dirbti mokslinį darbą“, – atkreipia dėmesį profesorė.

Tačiau pokalbio pabaigoje nevilties akcento prof. dr. R. Čerkauskienė nededa: „Ir vis dėlto gydytojai ir medicina yra jėga! Čia niekada nenuobodžiausi – nuolat rasi ką nors nauja ir neturėsi kada senti!”

„Santaros žinios“