Vaikų ligas tirianti mokslininkė: tai svarbu ne tik vaikams

Kodėl vieni gydytojai džiaugiasi gebėdami išgydyti ligonį, o kiti – dar ir dirba ne taip greitai rezultatų duodantį mokslinį darbą? Kodėl vaikų ligų tyrimai yra tokie svarbūs tomis pačiomis ligomis sergantiems suaugusiesiems? Atsakymus į šiuos klausimus žino Santaros klinikų Vaikų ligoninės Pediatrijos centro vadovė vaikų ligų gydytoja nefrologė prof. dr. Augustina Jankauskienė, praėjusių metų pabaigoje sulaukusi garbingo apdovanojimo. Profesorei įteikta Vilniaus universiteto rektoriaus mokslo premija.

Vaikai – irgi žmonės

Pasak prof. dr. A. Jankauskienės, visuomenės požiūriu, vaikų, arba mažų žmonių, sveikatos problemos suvokiamos kaip mažesnės nei suaugusiųjų, galbūt dėl to ir mažų vaikų gydytojai mažiau vertinami.

„Nors dėl vaikų problemų suaugusieji ir pavirkauja, jų pagaili, tačiau dažniausiai jie labiau gailisi savęs – labiau rūpinamasi suaugusiųjų susirgimų prevencija, tuo pačiu metu manant, kad vaikai serga mažiau, jiems nebūdingos įvairios lėtinės ligos. Kartais gydytojų klausiama: „Kodėl  jūs prirašėte vaikui tokių pat vaistų, kokius geria mano močiutė?“ Jiems atrodo, kad suaugusiųjų ir vaikų vaistai turi būti kitokie, lyg iš kitų medžiagų“, – aiškina prof. dr. A. Jankauskienė.

Gydytojos akimis, vaikų ligų sritis – viena iš daugelio svarbių mokslinės veiklos sričių. „Karštosios temos yra onkologija, hematologija, čia yra daugiausia inovacijų, tačiau vaisingai galima dirbti visose medicinos srityse. Dirbant universiteto ligoninėje, tokiai veiklai vykdyti, mano nuomone, yra itin geros sąlygos, nors tai dažnai daroma  asmeninio laiko sąskaita, negaunant jokios finansinės naudos“, – sako profesorė.

Tenka dirbti ne vienerius metus

Medikė neslepia savo pagrindinių mokslinės veiklos motyvų ir ambicijų – tai noras siekti daugiau. Į jos veiklą buvo atkreiptas dėmesys Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kuriame yra tikrai daug puikių, entuziastingų, kitus uždegančių gydytojų ir pedagogų. Norint būti mokslininku, dar reikia žinomumo pasaulio mokslo bendruomenėje: turėti  publikacijų aukštus reitingus turinčiuose žurnaluose, pranešimų tarptautinėse konferencijose. Toks žinomumas ir pripažinimas iš dangaus nenukrenta – mokslininkas turi dirbti ne vienerius metus, ne sykį – be akivaizdžių rezultatų.

„Mūsų moksliniai tyrimai atliekami ne laboratorijose. Tai yra biomedicininiai, klinikiniai tyrimai, kuriems reikia atitinkamos pacientų grupės, juos reikia pakviesti dalyvauti tyrimuose, reikia, kad jie sutiktų, tada reikia dirbti, tyrinėti, tikrinti hipotezes, dar vėliau skaičiuoti ir apie tai parašyti, o tada dar surasti mokslo žurnalus, kurie sutiktų darbą publikuoti“, – savo mokslinio darbo specifiką aiškina prof. A. Jankauskienė. Mokslininkė taip dirba nuo 1999 metų.

Ji taip pat pabrėžia, kad tokių darbų vienas pats niekada nepadarytum. Tam reikalinga norinčių dirbti, padėti ar palaikyti kolegų komanda. „Dar man labai svarbus bendravimas su tos pačios srities kolegomis užsienyje. Mūsų bendri darbai patvirtina, kad Lietuvoje galima lygiai taip pat dirbti, kaip ir, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, lygia dalimi prisidėti prie bendros mokslinės veiklos“, – sako profesorė.

Komandoje – kelių šalių medikai

Anot prof. dr. A. Jankauskienės, atliekant tyrimus su vaikais, bendradarbiavimas yra būtinas, nes norint, jog rezultatai būtų patikimi, reikalingi ir skaičiai, kurių neužtektų ir didžiuosiuose centruose. Tačiau tiriant vaikus, sergančius, tarkime, lėtine inkstų liga, mokslininkai turi galimybę tirti grynas šios ligos išraiškas. Juk jau  šia liga sergantys suaugusieji paprastai turi keletą kitų ligų ar rizikos veiksnių, galinčių turėti įtakos konkrečios ligos eigai.

Lėtine inkstų liga  sergančių vaikų grupę tyrusi prof. dr. A. Jankauskienė sako turėjusi galimybę tirti ligą, kuri dėl jauno pacientų amžiaus buvo tarsi grynuolis. „Buvo galima matyti, kaip pati liga be kitų veiksnių veikia, pavyzdžiui, kraujagysles, širdį  ar kitas organizmo sritis, ieškoti ligos progresavimo ir ją stabdančių veiksnių, gilintis į paveldimumo ir genetines ligos priežastis. Vaikai  ir jų gydytojai gali labai daug pasitarnauti mokslui, tiriant lėtines ligas, kartais prasidedančias vaikystėje“, – sako mokslininkė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu, tyrėjai atsigręžė į inkstų cistinėmis ligomis sergančius vaikus – ši grupė ligonių sulaukė mokslo dėmesio ir naujų atradimų. „Dirbti labai įdomu, kyla vis naujų iššūkių – tik spėk į juos reaguoti. Kita vertus, dirbant klinikinį darbą, būnant arti pacientų, netrūksta ir mažų kasdienių atradimų ir galimybių naujausius mokslinius laimėjimus pritaikyti praktiškai“, – prisipažįsta medikė.

Prof. dr. A. Jankauskienę ypač džiugina jauni gydytojai, kurie užsikrečia aistra mokslinei veiklai ir tampa jos pasekėjais. Ji neabejoja, kad jie ją aplenks – tai lemia nuoširdus atsidavusio mokytojo ir gero mokinio santykis.

Ir įvertinimas, ir iššūkis

Mokslo premiją profesorė vertina kaip jos  ir pediatrijos mokslui skirtų metų apvainikavimą. „Pradėjau dirbti apylinkės gydytoja, priėmime, galiu džiaugtis praėjusi visus gydytojos darbo etapus“, – sako profesorė. Ji taip pat didžiuojasi ir pastaraisiais metais gautu įvertinimu bei iššūkiu – būti patvirtintu vienu iš Europoje veikiančių Retų  inkstų ligų referencijos centru ir jo vadove. Tai, anot jos, ir labai didelis pripažinimas, ir stimulas.

„Mane labai įkvepia susitikimai su savo darbo grupės kolegomis Heidelbergo universitete. Susitinkame 2–3 kartus per metus, apsikeičiame idėjomis – tai duoda impulsą tolesnei veiklai“, – sako prof. dr. A. Jankauskienė.

Šiuo metu bioetikos komitetui ji ruošia kitų būsimų tyrimų dokumentus – mokslinių darbų grandinė nenutrūks. Pediatrijos srityje dirbantiems kolegoms prof. dr. A. Jankauskienė linkėtų tikėti, kad viską galima padaryti, daug pasiekti ir kad mokslinis darbas gali teikti ne mažiau džiaugsmo nei gebėjimas išgydyti ligonį. Mokslinė veikla, anot profesorės – dar vienas gražus žiedas mediko veiklos puokštėje.

Kristina Jugulytė

Santaros žinios