Vaikų ligoninės konferencijoje – keturiasdešimties ligoninės metų veiklos apžvalga
Birželio 1-osios tradicinė konferencija Tarptautinei vaikų gynimo dienai pažymėti šiais metais buvo išskirtinė – atiduota duoklė trijų ir keturių dešimčių metų pediatrijos ir vaikų chirurgijos laikotarpiams pažymėti. Šie trys-keturi dešimtmečiai skaičiuojami nuo 1978-1988 metų, kai vaikams teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos to meto sveikatos politikų sprendimu buvo perkeltos į pradėtą kurti Santariškių medicinos miestelį.
Konferencijoje pranešėjai apžvelgė keturiasdešimties metų istorinį Vaikų ligoninės veiklos laikotarpį.
Konferencijos dalyvius sveikino VUL Santaros klinikų direktorė valdymui Aušra Bilotienė Motiejūnienė, LR Ministro Pirmininko patarėjas Paulius Gradeckas, LR Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Asta Kubilienė, VU Medicinos fakulteto dekanas prof. Algirdas Utkus ir Sveikatos mokslų instituto direktorė prof. dr. Natalja Fatkulina, LR Sveikatos apsaugos ministerijos viceministrė Kristina Garuolienė.
Žvilgsnis į tolimą praeitį
Kaip pasakoja istorinį pranešimą parengusi Vaikų ligoninės direktoriaus patarėja Olga Zimanaitė, 1944 m. Kauno gatvėje veikė du skyriai – vaikų ir chirurgijos, turėję 100 lovų. 1949 m. vaikų chirurgijos skyrius buvo perkeltas į I tarybinę ligoninę, kur įkurtas ir tuberkulioziniu meningitu sergančių vaikų padalinys. 1950 m. šie skyriai kartu su dviem – 5-ąja ir 6-ąja Vilniaus miesto konsultacijomis bei poliklinika Žygimantų gatvėje buvo perkelti į patalpas Vytauto gatvėje ir pavadinti Vilniaus miesto jungtine vaikų ligonine, kuriai ėmė vadovauti vyriausioji gydytoja S. Raciūtė (1950-1954 m.). Tuo metu Žvėryne, Vytauto gatvėje esančio pastato vienoje pusėje buvo įsikūrusi sena karinė ligoninė, o kitoje pastato pusėje butuose gyveno žmonės.
Nuo 1954 m. čia įsikūrusios Vaikų ligoninės veiklai iki 1959 m. vadovavo vyriausioji gydytoja O. Siurplienė, kurios darbą nutraukė tais metais įvykusi tragiška lėktuvo katastrofa, nusinešusi būrį garsių Lietuvos pediatrų. Nuo tų metų Vaikų ligoninės vairą į savo rankas perėmė iki 1974 m. vadovavusi vyriausioji gydytoja O. Lajauskienė.
1968 m. buvo įkurtas organizacinis – metodinis kabinetas, kurio darbuotojai kartu su stacionaro bei poliklinikų gydytojais teikė organizacinę – metodinę ir praktinę pagalbą Vilniaus zonos ir Vilniaus miesto gydymo – profilaktinėms įstaigoms. Ligoninė buvo pervadinta Respublikine vaikų ligonine.
240 lovų tilpo gana ankštose seno pastato patalpose. Ligoninėje veikė trys skyriai – neurologijos ir du pediatrijos. Čia buvo įkurti ir pirmieji respublikoje naujagimių skyriai – neišnešiotiems naujagimiais (40 lovų) ir naujagimiams su centrinės nervų sistemos pažeidimu (40 lovų). Tuo metu vaikų priežiūrai mamos į ligoninę nebuvo guldomos kartu su vaikais, todėl vaikus išslaugydavo šiam darbui atsidavusios, darbščios ir vaikus mylinčios medicinos seselės.
Kaip prisimena vaikų ligų gydytoja O. Zimanaitė, ir tuo metu ligoninė turėjo neblogos medicinos įrangos. O jei pastaroji atrodė ne iki galo tobula, patys ją ir patobulindavo. Gydytoja prisimena, kaip rentgeno laborantė D. Rimkutė buvo sugalvojusi specialius šarvuotus sparnus prie rentgeno aparato, kad nuo jonizuojančiosios spinduliuotės būtų labiau apsaugoti vaikai ir darbuotojai.
Savadarbių prietaisų buvo ir kituose padaliniuose. Žaidimo kambariuose, kuriuose su vaikais dirbo pedagoginį išsilavinimą turintys žmonės, daugybė žaislų ir priemonių buvo pagaminta pačių darbuotojų rankomis.
Rankomis buvo sukurta ir į dabartinę ELI sistemą „panaši“ lenta Priėmimo skyriuje – į ją žvilgtelėjęs, galėjai sužinoti, kokiame skyriuje yra laisvų lovų, kur galima paguldyti ligonį.
Ligoninėje veikė fizioterapijos, ortodontijos skyriai, poliklinika. Specialioje ligoninės vaistinėje buvo gaminami vaistai mažomis dozėmis, reikalingi gydomiems ligoniams.
Veloergometro įsigijimą tikriausiai derėtų laikyti reabilitacijos pradžia. Gydytojai kardiologai labai džiaugėsi, kad jam atsiradus, buvo lengviau ir paprasčiau ištirti pacientų širdies darbą.
1961 m. į Vaikų ligoninę persikėlė Motinos ir vaiko sveikatos institutas, vyko bendros instituto mokslininkų ir gydytojų praktikų vizitacijos, ligoninė tapo šio instituto klinikine baze. Institutui vadovavo prof. E. Puodžiūnienė. Tuo metu ligoninėje jau veikė intensyviosios terapijos skyrius, naujagimių skyriuose atsirado inkubatorių.
Medicinos seselės atliko didžiulį darbą. Gydytojo darbo sėkmė buvo neįmanoma be geros slaugos. Ilgamete ligoninės vyriausiąja seserimi dirbo Nijolė Švainickienė.
Tuo metu jau imta kalbėti, kad Vaikų ligoninei Vytauto gatvėje jau gerokai trūksta vietos. Nuspręsta, kad reikia naujo pastato, tačiau vaikams, kaip visada, pritrūko pinigų. Todėl naujasis korpusas Santariškėse buvo pradėtas statyti iš labdaros lėšų, surinktų tuo metu privalomose lenininėse talkose. Pirmasis korpusas Santariškėse išdygo plyname lauke. Į tą vietą, kaip prisimena ten darbavęsi dabartiniai ligoninės senbuviai, baugu buvo net važiuoti, kursavo tik vienas autobusas.
Naujasis korpusas iškilmingai atidarytas 1978 m. spalio 29 dieną ir pavadintas II stacionaru (I stacionaras tebebuvo Žvėryne). Tie metai ir laikytini Vaikų ligoninės istorijos, prasidėjusios Santariškių miestelyje, pradžia.
Naujajame stacionare pradėjo veikti iš Antakalnio perkelti 4 Vaikų chirurgijos skyriai (200 lovų), 3 Naujagimių skyriai (110 lovų), Pediatrijos skyrius (40 lovų), Diagnostikos skyrius (18 lovų), du aikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai (14 lovų).Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos skyriai, Naujagimių skyriai, įkurti du reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriai. Persikėlus chirugijai, buvo įkurtas Vaikų chirurgijos centras, kuriam vadovavo prof. Jonas Gradauskas. Kartu II stacionaras tapo ir Vilniaus universiteto profesinio tobulinimo baze.
Ligoninė buvo pervadinta Respublikine vaikų klinikine ligonine, kuriai vadovavo B. Butkevičienė (1974-1983 m.), R. Kuzminskienė (1984-1987 m.) ir G. Dolženko (1987- 2005 m.).
Kadangi pediatrai dar vis glaudėsi ankštose Vytauto gatvės pastatuose, buvo nuspręsta 1988 m. pediatrus perkelti į kitoje Santariškių gatvės pusėje pastatytą naują korpusą su 200 lovų. Šis jau trečiasis vaikų stacionaras tapo Vilniaus universiteto infekcinių ligų klinikine baze.
2002 m. vykdant savivaldybės planą dėl įstaigų restruktūrizacijos ir Sveikatos apsaugos ministerijos planą dėl paslaugų reorganizacijos buvo įvykdyta vaikų priežiūros paslaugų pertvarka: iš Motinos ir vaiko instituto, I stacionaro Vytauto gatvėje ir Konsultacijų poliklinikos Kęstučio gatvėje buvo įkurtas Pediatrijos centras, kuriam vadovauti buvo paskirtas prof. P. Kaltenis. Prie jo prijungtas ir Utenos vaikų reabilitacijos centras (30 lovų). Po šios pertvarkos ligoninė buvo pavadinta Respublikine Vilniaus universitetine ligonine, o centrai pervardinti į klinikas. Vaikų ligoninėje nuo tų metų veikė Pediatrijos, Chirurgijos ir Neonatologijos klinikos.
Sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų vaikams, mastai nebuvo maži: 1997-2001 per metus stacionare buvo gydoma 21-23 tūkst. ligonių (palyginkite: 2018 m. – per 24 tūkst.), ambulatorinių konsultacijų teikiama iki 50 tūkst. (šiomis dienomis ambulatoriniai apsilankymai jau siekia 255 tūkst.).
Pagal stacionarinių paslaugų restruktūrizacijos programą 2003 m. Vilniaus universitetas ir Sveikatos apsaugos ministerija LR Vyriausybės nutarimu tapo Vaikų ligoninės steigėjais ir buvo pavadinta Vilniaus universiteto vaikų ligonine. Vaikų ligoninėje buvo įsteigti Neurochirurgijos, Akių, Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriai, renovuotos 4 operacinės.
Vaikų ligoninė priimdavo pacientus iš visos Lietuvos, buvo profesinio tobulinimo baze, čia buvo rengiami rezidentai, gydytojai internai, slaugos specialistai. Lankydavosi daug užsienio svečių. Atvykę kitų šalių prezidentai su žmonomis, lankydami svarbius Lietuvos objektus, niekada nepamiršdavo užsukti į Vaikų ligoninę. Jautėmės vienintelė, unikali ir nepakartojama įstaiga, prisimena vaikų ligų gydytoja O. Zimanaitė.
Nuo 1991 m. Vaikų ligoninėje labai suintensyvėjo paramos ir labdaros teikimas. Labdaros lėšomis buvo pagerintos vaikų gydymosi sąlygos, renovuota daug skyrių, nemažai labdaros lėšų buvo investuota į medicinos personalo kvalifikacijos kėlimą užsienyje, nupirkta daug pažangios medicinos įrangos. Daugiausia paramos suteikė išeivijos lietuviai, gyvenantys JAV.
Vaikų chirurgijos istorijoje – lyderystės pamokos
Chirurgo darbas, kaip žinia, nelengvas fiziškai. Todėl, kaip juokauja Vaikų chirurgijos, traumatologijos ir ortopedijos centro vadovas doc. dr. Gilvydas Verkauskas, sunku po šešias valandas trukusios operacijos dar išklausyti priekaištus iš nepatenkintų pacientų tėvų.
Vaikų chirurgija ypatinga: daug skirtingų ligų, specifinis gydymas, trapesnis ligonio organizmas, bet kartu ir geresnė išgijimo perspektyva, neabejotinai didelė pagydyto ligonio nauda visuomenei. Gydytojo chirurgo darbo specifika taip pat ypatinga: reikia dirbti su mažesniais nei įprastai instrumentais mažesniame apžvalgos lauke, vaikų atvejai retesni, jų mažiau, todėl chirurgui sunkiau išmokti ir įgyti visavertės patirties. Maža to, ligonį gydyti – dar ne viskas. Vaikui reikia žaidimų, prie vaikų randi tėvus, gimines – su visais reikia gražiai sutarti, rasti bendrą kalbą. Visą tą aplinką gauni kartu su pacientu, taigi tavo darbas chirurgija nesibaigia, todėl, dr. G. Verkausko nuomone, geriems vaikų chirurgams geriausia dirbti Vaikų ligoninėje.
1978 m., pastačius naują specialiai suprojektuotą pastatą Santariškėse, savo naują veiklą pradėjo ir Vaikų chirurgijos centras. Jo uždavinys buvo koncentruoti ir gydyti visos Lietuvos vaikus, sergančius sunkiausiomis chirurginėmis ligomis, sklaidos ydomis ir traumomis. Į naująjį centrą iš Vilniaus miesto klinikinės ligoninės persikėlė du skyriai ir buvo įkurti specializuoti skyriai: 60 lovų neatidėliotinos chirurgijos skyrius (vedėjas V. Rybalko), 40 lovų planinės chirurgijos skyrius (vedėjas S. Maknavičius), 60 lovų ortopedijos-traumatologijos skyrius (vedėjas dr. V. Beniuševičius, vėliau – 1985-1992 – Z. Gerdaitytė). 1992 m. šis skyrius reorganizuotas į 60 lovų traumatologijos skyrių (vedėjas dr. J. Vencius) ir 40 lovų ortopedijos skyrių (vedėjas dr. K. Saniukas). Įkurtas pirmasis ir vienintelis Lietuvoje 40 lovų vaikų urologijos skyrius (vedėjas K. Gricius).
Chirurgo ir vadovo lyderio pavyzdys, kaip teigia doc. dr. G. Verkauskas, buvo ilgametis Urologijos skyriaus vedėjas gydytojas urologas K. Gricius, profesionalumo, kantrybės, inteligentiškumo ir kolegiškumo pavyzdys.
Iki 1989 m. veikė ir 20 lovų diagnostikos skyrius su priėmimo kambariu (vedėjas E. Ragelis, vėliau – dr. P. Gurskas) ir anesteziologijos-reanimacijos skyrius (vedėja T. Ulevičienė). 1988 m. šis skyrius reorganizuotas į du skyrius: anesteziologijos (vedėja T. Ulevičienė) ir 12 lovų reanimacijos-intensyvios terapijos (vedėjas V. Karmanovas).
Pirmasis ligonis šiame centre buvo hospitalizuotas 1978 m. spalio 27 d. į neatidėliotinos chirurgijos skyrių, lapkričio 3 d. buvo atlikta pirmoji operacija – orchiopeksija dėl nenusileidusios sėklidės (atliko prof. J. Gradauskas). Iš viso centre funkcionavo 220 lovų. Nuo pirmųjų metų čia dirbo daug aukščiausios kvalifikacijos vaikų chirurgų: be minėtų skyrių vedėjų dirbo A. Goldgammer, B. Minkovienė, R. Jurgutytė, V. Leipus, D. Bernotienė. Iš jaunų gydytojų čia išaugo aukščiausios kvalifikacijos specialistai: G. Breivienė, D. Jatkauskas, D. Geležauskas, A. Puzinas, dr. K. Trainavičius. Drauge su jais dirbo ir Vilniaus universiteto dėstytojai – prof. J. Gradauskas, doc. J. Jablonskytė-Umbrasienė, prof. B. Siaurusaitis.
Nuo centro įkūrimo jame dirbo ligoninės vyriausioji sesuo N. Švainickienė, slaugytojos G. Juknevičienė, O. Ignatavičiūtė, G. Žemienė, T. Poševecka, R. Mečanec, R. Alšauskienė, A. Degutienė, M. Ravoitienė, D. Čibiraitė, I. Labžentienė, G. Bartaševič ir kt.
Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė tapo centru ir kalve vaikų chirurgijos specialistų, kurie vėliau pasklido po visą Lietuvą.
„Mokytis iš istorijos reikia. Bet niekada iš jos nepasimokom. Dabar laikau savo uždaviniu auginti naujus lyderius, kurie neleis sumenkti vaikų chirurgijai“, – teigia naujasis centro vadovas doc. dr. G. Verkauskas.
Neonatologija: koja kojon su naujuoju laikmečiu
Neonatologijos centro vadovo dr. A. Liubšio teigimu, kūdikių mirtingumo sumažėjimą Lietuvoje lėmė dideli poslinkiai neonatologijoje.
Neonatologijos Vaikų ligoninėje istorija prasidėjo 1979 m. kai buvo atidaryti pirmieji naujagimių skyriai ir atsirado naujagimiams skirtos lovos reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje. 1980 m., kai į Neonatologijos korpusą Santariškėse persikėlė skyriai iš Žvėryno, Vytauto gatvės, neišnešiotų naujagimių skyriui su centrinių nervų pažeidimu vadovavo gydytoja A. Našliūnienė, o naujagimių, sergančių infekcinėmis ligomis, skyriui – gydytoja J. Norvaišienė. 1985 m. Vaikų intensyviosios terapijos skyriuje įkurtas poskyris naujagimiams, nes tapo akivaizdu, kad darbas su naujagimiais yra specifinis, jam reikia specialių žinių. Taip buvo įkurtas pirmasis šalyje naujagimių intensyviosios terapijos poskyris, kuris Lietuvoje padėjo pagrindus daugybei inovacijų neonatologijoje. Vėliau kilo būtinybė sukurti naujagimių transportavimo brigadą, kad sunkiai susirgę naujagimiai iš atokių Lietuvos vietų būtų saugiai atgabenti į Vaikų ligoninę suteikti kvalifikuotai neonatologų pagalbai.
2000 m. pradėjo darbą naujagimių stebėjimo konsultacijų poskyris, kuris leido retrospektyviai stebėti tolesnį ligoninėje gydytų pacientų sveikatos kelią. Šio stebėjimo pastarųjų metų rezultatai rodo, kad net patys mažiausieji, kurie gimė nesverdami nė kilogramo, išgyvena, o 70-80 proc. iš jų auga visiškai sveiki. Amerikiečiai yra apskaičiavę, kad tokie žmonės per keletą metų grąžina valstybei tai, ką ji į juos investavo.
Neonatologijos centro istorija rodo, kad lovų skaičius nuolat mažėja. Kažkada turėjęs 100 lovų, dabar centras veikia su 49. Lovų mažėjimas nepablogino gydymo rezultatų, o apskritai neonatologijos lygį Lietuvoje į gerokai aukštesnį lygį kilstelėjo dvi finansinės Lietuvos ir Šveicarijos vyriausybės programos, skirtos pagerinti mūsų šalies motinų ir naujagimių sveikatą. Jos didele dalimi lėmė tai, kad dabar Lietuva turi vienus iš žemiausių kūdikių mirtingumo rodiklius pasaulyje.
Kaip teigia dr. A. Liubšys, kiekvienais metais Neonatologijos centre gydoma apie 1000 naujagimių, kurių trečdalis labai maži, neišnešioti, o trečdalis iš jų turiu sunkių patologijų ir ligų. 300 naujagimių kasmet tenka atlikti sudėtingas operacijas.
Neonatologijos centras pirmas Lietuvoje pradėjo naujagimių retinopatijos diagnostiką ir gydymą, pirmasis ėmė diegti naujas, šiuolaikiškas kvėpuojamąsias terapijas, modernius naujagimių monitoravimo būdus, naudotis pakeičiamosios inkstų terapijos galimybėmis.
Didelė dalis šių naujųjų technologijų, kurios įdiegtos į klinikinę praktiką, įsigytos centro rėmėjų, labdarių lėšomis. Kad naujagimiai ir ateityje gautų geriausią pagalbą, investuojama į ateitį. Centre sukurtos geros sąlygos studentams, rezidentams, norintiesiems pasitobulinti. Veikia simuliacijų kambariai, kur mokoma pagrindinių dalykų, gydytojai ir slaugytojai dalyvauja mokslinėje veikloje.
Centro pasididžiavimas – jau dvejus metus veikiantis donorinis motinos pieno bankas, kuris per savo veiklos periodą jau yra surinkęs daugiau nei toną motinos pieno. Visas donorių suaukotas pienas buvo tinkamai sunaudotas, laikantis principo, kad kiekvienas besigydantis Neonatologijos centre pacientas turi būti maitinamas motinos ar donorinės motinos pienu.
Centre veikia tarpdisciplininė naujagimių raidos priežiūros komanda, į kurią įeina socialinis pediatras, medicinos psichologas ir ergoterapeutas. Jų konsultacijų skaičius naujagimių šeimoms kasmet auga ir pernai pasiekė 500. Ta komanda nepastebimai įsiliejo į neonatologų tarpą ir be jų jau neįsivaizduojame šiuolaikinių neonatologijos paslaugų, pripažįsta dr. A. Liubšys.
Tokiu būdu per šiuos tris dešimtmečius sukūrėme šeimai draugišką aplinką, įtraukėme šeimą į naujagimio slaugos ir gydymo procesą ir nepaliaujame kartoti, kad meilė, šiluma ir maistas – tai trys svarbiausi dalykai, reikalingi naujagimiui, savo pranešimą baigė Neonatologijos centro vadovas, pernai metais išleidęs didelio populiarumo sulaukusią knygą „Neonatologo užrašai“.
Mažoji revoliucija didžiojoje pediatrijoje
Pediatrijos centro vadovė prof. Augustina Jankauskienė prisiminė 1989 m., kai iš Vytauto gatvės pediatrai persikėlė į Santariškes, į Pediatrijos korpusą. Nuo tų metų prasidėjo naujas etapas pediatrijos pažangos kelyje.
Viskas prasideda nuo žmonių ir požiūrių pokyčio, teigė profesorė. Čia yra svarbiausia dirva „revoliucijai“. 1989 m. gydomasis darbas buvo tik gydytojų ir medicinos seselių rankose, o 2019 m. šalia paciento jau triūsia didžiulė komanda: gydytojai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, medicinos psichologai, socialiniai darbuotojai, auklėtojos ir kiti darbuotojai.
Pediatrų požiūris į šią sritį taip pat kito: nuo bendro organizmo tyrimo pereita prie atskirų organų ištyrimo. Atsirado genetikų konsultacijos ir diagnostika, organų transplantacija, prenatalinė genetinė diagnostika, nustatomos ir gydomos retos ligos.
Pakaitinė inkstų terapija, vaikui sergant lėtine inkstų liga, iki 1994 m. buvo medicinos pagalbos stokojanti sritis, prisimena prof. A. Jankauskienė. Nuo 1994 m. jau atsirado hemodializės, peritoninės dializės galimybės, sėkmingai vyksta inkstų transplantacijos vaikams. 2016 m. įsigijus specialų aparatą, hemodializes jau galima atlikti kūdikiams nuo gimimo iki 10-12 kg sveriantiems vaikams.
Vaikų kardiologai anksčiau turėję diagnostikai tik rentgeno nuotrauką, technologiniams procesams tobulėjant, įgijo galimybę naudoti magnetinio branduolinio rezonanso tomografiją, o šiandien jau turi galimybę registruoti 24 val. elektrokardiogramą. Ultragarsinė diagnostika dėl gerėjančios įrangos tapo aiškesnė ir tikslesnė.
Ryškiai pagerėjo reumatologijos rezultatai. Didelį neįgalumą sukeldavusios reumatologinės ligos dėl biologinės terapijos, kurią prireikus gauna visi šiomis ligomis sergantys vaikai, grąžina vaikus į visavertį gyvenimą.
Džiaugiasi ir gydytojai neurologai, nes šiandien, galėdami vaikams skirti šiuolaikinius efektyvius vaistus, gali išgydyti tokią ligą, kaip spinalinė raumenų atrofija, dėl kurios vaikai anksčiau nepakildavo iš neįgaliųjų vežimėlių. Paskutiniame dešimtmetyje pradėti taikyti aktigrafijos, elektromiografijos tyrimai vaikų neurologiją pakėlė į kitą, kokybiškai tobulesnį lygmenį.
Vaikų alergologija, kurį laiką buvusi bendra sritimi su suaugusiaisiais, taip pat patyrė kokybinį šuolį: pradėti naudoti diagnostikai lopo mėginiai, alerginiai mėginiai vaistams, 2015 m. ligoninėje įkurtas alerginių ligų diagnostikos ir gydymo dienos stacionaras, pagerinęs pagalbą alerginių ligų turintiems vaikams, kurių metai iš metų daugėjo.
Šiuolaikinė įranga pasitarnavo gydytojų pulmonologų paslaugoms pagerinti. Šiandien jau galima taikyti neinvazinę naktinę ventiliaciją namuose vaikas, turintiems sunkią kvėpavimo patologiją, o naująja ultragarsinio srauto matavimo sistema galima greitai išmatuoti plaučių funkcijos parametrus.
Endokrinologija pasiekė svarių laimėjimų vaikų augimo sutrikimų srityje, diabetologijoje. Vaikų gastroenterologijos laimėjimai neatsiejami nuo doc. dr. Vaidoto Urbono vardo. Vaikų ligoninės gastroenterologai pirmieji Lietuvoje pritaikė namų parenterinį maitinimą, prižiūri vaikų kepenų transplantacijas patyrusius vaikus. 2017 m. pirmą kartą išbandyta išmatų transplantacija autizmo sutrikimą turinčiam pacientui, o šiandien jau yra ne vienas pacientas, kuriems atliktų procedūrų rezultatus medikai vertina teigiamai. Gastroenterologijoje gydymas naujais vaistais, nauji tyrimai, celiakijos diagnostika, kiti nauji metodai nuolat pristatomi visos respublikos gydytojams specialistams ir šeimos gydytojams.
Prof. A. Jankauskienė akcentavo ir didelės svarbos medicinos pažangai turėjusį Vaikų tuberkuliozės skyriaus „Pušelė“ reorganizavimą. Šis žingsnis – tai pasikeitusio požiūrio į tuberkuliozę tąsa. Tuberkuliozei gydyti neužtenka pušynų oro. Vaikų ligoninės Vaikų infekcinių ligų skyriuje buvo įrengtos modernios palatos su ištraukiamąja ventiliacija, kur šiandien šiuolaikiškai gydomi sunkiomis tuberkuliozės formomis sergantys vaikai. Profesorės teigimu, tuberkuliozė – liga, kuri ne skaičiumi sukelia iššūkius gydytojams, o savo sudėtingumu.
Nuo prof. Rimantės Čerkauskienės vardo neatsiejamas centro, koordinuojančio specialistų, teikiančių pagalbą retomis ligomis sergantiems vaikams, darbas. Didžiuojamės, kad Europos referencijos centrų žemėlapyje dėl savo pastangų ir laimėjimų šioje srityje yra ir Vaikų ligoninė Vilniuje.
Pasak prof. A. Jankauskienės, pediatrai siekia pažangos ne tik gydymo ir mokslo srityse, nūdienos uždavinys – medicinos personalizavimas, naujas bendravimo su pacientais ir tėvais modelis, pagrįstas bendradarbiavimu, individualiu požiūriu į pacientą, šiuolaikinių technologijų naudojimu.
Vaikų onkohematologija: kelias svajonių link
Kaip teigė savo pranešime Vaikų onkohematologijos centro vadovė doc. dr. Jelena Rascon, 1999 m. vaikų vėžio gydymo rezultatai visoje Europoje sparčiai gerėjo, o Lietuva nuo šio pažangos proceso dar buvo pakankamai toli. Poslinkių įvyko tik tada, kai buvo patobulinta medicinos įrangos bazė ir pagerėjo diagnostikos galimybės.
Vienas iš svarbesnių dalykų onkohematologijoje – šalių bendradarbiavimas, įtraukiant ligonius į bendrus klinikinius tyrimus. Kadangi vaikų onkologija priskiriama retoms ligoms, gydymo algoritmo mažoje šalyje nesukursi dėl atvejų stokos. Todėl turėjome žvelgti į Vakarus, ir pasitikrinti, ar darome viską taip, kaip reikia, apie pažangos pradžią kalba doc. dr. J. Rascon.
Atskaitos pradžia laikytinas atsikėlimas į Santariškes 1978 m.. II Pediatrijos skyriuje buvo šešios lovos, skirtos hematologiniams ligoniams. 1981 m. jau įkurtas atskiras 20 lovų Vaikų hematologijos skyrius, kuriame gydytos vien leukemijos. Pirmoji gydytoja hematologė buvo daktarė N. Gurevič. Kartu dirbo doc. L. Ragelienė, G. O. Miškinienė, slaugytojos D. Malinauskienė, L. Mažeikienė, O. Obuchovičienė.
1992 m. buvo gydomas jau ne tik kraujo vėžys, bet ir vaikų solidiniai navikai, kurie iki tol buvo Nacionalinio vėžio instituto rūpestis. Tuo metu skyrius buvo pavadintas Vaikų onkohematologijos skyriumi, o po kiek laiko iš skyriaus tapo centru su padaliniais.
Pastaraisiais metais ligoninėje kūrėsi kompetencijos centrai, kurių tikslas – suintensyvinti tarpdalykinius ryšius, sustiprinti daugiadalykį požiūrį į pacientą. Iš nedidelio onkohematologų kolektyvo išaugo didelė darni komanda.
Pasak centro vadovės doc. dr. J. Rascon, ši gydytojų karta tapo ne tik vaikų onkohematologijos lyderiai savo šalyje, mūsų specialistus pripažino kolegos Šiaurės šalyse, jie tapo visaverčiai Šiaurės šalių onkohematologijos draugijos nariais. Lietuvių pėdomis seka kolegos iš Latvijos ir Estijos. 2018 m. Vilniuje įvyko pirmoji mūsų šalyje Baltijos ir Šiaurės šalių vaikų onkohematologų konferencija.
Pasiekti pripažinimo nebuvo paprasta, prisimena doc. dr. J. Rascon: reikėjo smarkiai patobulinti gydymo galimybes. Skyriaus susikūrimo pradžioje reikėjo naujų gydymo protokolų, aparatūros, kelti specialistų kvalifikaciją. Pasisemti žinių gydytojai važiuodavo į užsienį, ypač draugiški santykiai susiklostė su vokiečių kolegomis. Lietuvai tapus nepriklausomai, laukė sunkūs metai – nutrūko vaistų, būtiniausių priemonių tiekimas, kelis metus onkologija gyveno tik labdarių dėka. Geri žmonės veždavo iš Vokietijos vaistus, medicinos priemones.
Ekonominėms sąlygoms gerėjant, tobulėjant diagnostikai, pacientus koncentruojant viename stacionare, pagerėjo ir gydymo rezultatai. Šiandien jau kaip lygiavertis partneris centras dalyvauja mieloblastinės leukemijos klinikiniame tyrime, turėdamas 10-15 atvejų per metus, yra įtrauktas į bendrą gydymo protokolą su Šiaurės šalimis.
Centro kompetencijos pripažinimu tapo įsijungimas į Europos referencijos retoms ligoms skirtus tinklus.
Pirmoji kaulų čiulpų transplantacija, atlikta prieš 17 metų, taip pat buvo svarbus žingsnis pažangos link. Šiandien veikia vaikų kaulų čiulpų transplantacijos centras, kuris aptarnauja tris onkologijos centrus – Vilniuje, Kaune ir Rygoje. Vaikų kaulų čiulpų transplantacijų rezultatai atitinka dabartinę europinę patirtį, todėl ir šioje srityje Vilniaus onkohematologai įtraukti į Europos referencijos tinklo vaikų transplantacijos sričiai narius.
Hemofilijos gydymas kilstelėtas į aukštesnį lygį ilgametėmis doc. L. Ragelienės, dr. S. Šaulytės-Trakymienės pastangomis. Šiandien Lietuvoje visi hemofilija sergantys vaikai gauna profilaktinį gydymą, normaliai gyvena – nebėra ligos suluošintų vaikų, kuriems reikia nuolatinių operacijų ir ilgalaikės reabilitacijos.
Dabartinė gydytojų vaikų onkohematologų karta dėkinga savo mokytojams gydytojams A. Savinui, doc. L. Ragelienei, kurie mokė jauną, dar nepatyrusią kartą diskutuoti, ieškoti naujovių ir taip išugdė puikią specialistų komandą, kuri nuolat juda pirmyn ir siekia geriausių rezultatų.
Sparčios pažangos dešimtmetis vaikų reabilitacijoje
Kaip juokauja Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centro vadovas prof. dr. Juozas Raistenskis, aktyvaus chirurgų, nefrologų, onkohematologų, neonatologų gydymo pažanga suteikė ir teikia begalę darbo fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojams bei vaiko raidos specialistams.
Reabilitacijos paslaugas teikiantis centras – jauniausias centras ligoninėje. 2002 m. dar nebuvo komandinio darbo užuomazgų, Vaikų ligoninėje tebuvo teikiamos atskiros paslaugos, daugiausia fizioterapijos procedūros, kai kurios reabilitacijos paslaugos buvo teikiamos Utenos reabilitacijos centre.
2008 m. jau galima laikyti komandinio darbo formavimosi pradžia. Specialistus bendram darbui subūrė fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja J. Doveikienė. Į komandą įsitraukė ir VU Reabilitacijos katedroje dirbęs doc. J. Raistenskis, tuo metu jau vadovavęs Vaikų ligoninei.
Sveikatos apsaugos ministerijai leidus Vaikų ligoninėje teikti Reabilitacijos III paslaugas (tai leistina tik tada, kai šalia yra reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius), su pacientu reabilitologai pradeda dirbti jau intensyviosios terapijos skyriuje. Paskui gydymas tęsiamas pacientą perkėlus į skyrių, o jei ligos išeitis lemia tik paliatyvios slaugos būtinybę, reabilitacijos specialistai tebedirba ir tuo laikotarpiu. Paciento negalią tinkamos kokybės reabilitacijos paslaugomis galima sumažinti iki 50-70 proc., teigia prof. J. Raistenskis.
Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriui reikėjo renovacijos, tam pasitarnavo lietuvių išeivijos labdara, ES fondų, Vaikų ligoninės lėšos. Norint plėsti paslaugų spektrą, renovuoti patalpų nepakako, reikėjo naujos įrangos ir aparatūros.
2011 m. prie Vaikų ligoninės prijungus Druskininkų sanatoriją „Saulutė“, VU Medicinos fakulteto sprendimu įsteigiamas Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centras, tapęs universiteto Fizinės medicinos ir reabilitacijos katedros klinikine baze.
Šiuo metu Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centras, per nepilną dešimtmetį padaręs didžiulį pažangos šuolį, yra puikiai aprūpintas naujausia įranga (izokinetinis dinamometras, 3D spausdintuvas, specialiai įrengtas gyvenamasis kambarys žmonėms, turintiems negalią, mokytis judėti ir apsitarnauti buityje, virtualiai realybei sukurti reikalinga įranga, kinektoterapijai reikalingos programos, sensorinis kambarys autizmo sutrikimą turintiems vaikams Vaikų reabilitacijos skyriuje Druskininkuose ir kt.).
Centro specialistų komandoje be fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų šiandien darbuojasi kineziterapeutai, ergoterapeutai, psichologai, logoterapeutai, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai. Darniai veikianti komanda dirba, kad vaikas po traumų kuo greičiau grįžtų į įprastą gyvenimą, o dėl vienokių ar kitokių priežasčių turintis negalią, nesijaustų bejėgis, išmoktų puikiai bendrauti, apsitarnauti, integruotis į visuomenę.
Be to, reabilitologai įsitikinę, kad dirbti tik su vaiku nepakanka, paslauga nebus tinkamos kokybės, jei reabilitacijos procese nedalyvaus ir vaiko šeima bei jo aplinka.
Per šį dešimtmetį didelį žingsnį į priekį Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos centras žengė ir mokslo srityje. Europos retų ligų kongrese pristatyta centro darbuotojų patirtis dirbant su pacientais, sergančiais hemofiilija. Onkohematologijos centre sergantiems vėžiu vaikams labdaros lėšomis įrengtos reabilitacijai skirtos patalpos, kur su specifinius poreikius turinčiais pacientais darbuojasi centro kineziterapeutai ir ergoterapeutai.
Palyginkite: 2011 m. centre dirbo vienas lektorius ir vienas docentras, šiandien sporto medicinos ir reabilitacijos katedroje – 10 lektorių, 1 rezidentų vadovas, 4 doktorantai, vienas docentas ir vienas profesorius. Centro darbuotojai dėsto Vilniaus universitete, Lietuvos sporto universitete, Šiaulių universitete, Vilniaus kolegijoje. Sėkmingai rengiamos disertacijos virtualios realybės ir šiuolaikinių reabilitacijos metodų temomis.
APDOVANOJIMAI
Iškilmingoje konferencijoje už ilgametį sąžiningą darbą ir ryškų pėdsaką, paliktą Vaikų ligoninės istorijoje apdovanoti Vaikų ligoninės darbuotojai.
LR Ministro Pirmininko padėkos įteiktos:
Olgai Zimanaitei, direktoriaus patarėjai
Rimai Rozenbergaitei, vyriausiajai slaugos administratorei
Prof. dr. Augustinai Jankauskienei, Pediatrijos centro vadovei
Prof. habil. dr. Vytautui Usoniui, Pediatrijos centro konsultantui, vaikų ligų gydytojui
Doc. dr. Violetai Vladislavai Panavienei, Pediatrijos skyriaus vyresniajai gydytojai vaikų reumatologei
Albertui Puzinui, Vaikų chirurgijos skyriaus vyresniajam gydytojui urologui
Jonui Terteliui, Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų „Saulutė“ gydytojui vaikų neurologui
Gelenai Michnovič, Vaikų infekcinių ligų skyriaus vyresniajai slaugos administratorei
LR Sveikatos apsaugos ministro padėkos įteiktos:
Pranui Gurskui, Vaikų chirurgijos skyriaus vyresniajam gydytojui vaikų chirurgui
Sigitui Strupui, Vaikų chirurgijos skyriaus vyresniajam gydytojui vaikų chirurgui
Raimundui Liaudinskui, Vaikų reabilitacijos skyriaus Druskininkų „Saulutė“ vyresniajam gydytojui vaikų neurologui
Jonui Venciui, Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus gydytojui ortopedui-traumatologui
a.a. dr. Daliai Galvydienei, Vaikų ortopedijos ir traumatologijos skyriaus gydytojai ortopedei-traumatologei
Zitai Peseckienei, Vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus kineziterapeutei
Genefai Pečiulienei, Personalo ir teisės skyriaus sekretorei
Redai Kružikaitei-Sakavickienei, Hematologijos ir bendrosios citologijos laboratorijos medicinos biologei
Astai Lapienei, Vaikų konsultacijų poliklinikos vyresniajai slaugos administratorei
Kitiems ilgamečiams Vaikų ligoninės darbuotojams įteiktos Vaikų ligoninės direktoriaus padėkos.
